Apie šių dienų švietimą

    Pakalbėkime apie šių dienų švietimą. Deja, be teisingo švietimo, kaip tauta ir kaip valstybė mes judame tarsi į prarają. Mūsų tautai gresia fizinis išnykimas dėl emigracijos ir mažo gimstamumo, o žmonių savižudybės Lietuvoje užima pirmą vietą Europoje. Su kuo palyginti mūsų šiandienio švietimo situaciją? Deja, atrodome lyg vargšai, edukologijos mokslo prasme sėdintys ant savo auksu ir brangenybėmis užpildyto maišo, bet alkani ir nuliūdę, nes atmetame savo brangų edukologijos mokslo palikimą.

   Emocijas atmetę,  pasidomėkime tuo, ką sako mūsų protas, ko moko išmintis? O protas ir išmintis sako, kad amžinos vertybės ir lieka amžinomis, o laikinos laikinomis. Jei atsuktume laiką atgal, visos laikinos vertybės išnyktų, bet amžinos visada pasilieka. Laikas jų negali ištrinti. Tad darykime, ką sako mūsų protas – reikia vadovautis amžinomis vertybėmis, kurias Vakaruose iniciavo krikščionių bažnyčia, sukūrusi Vakarų krikščionišką kultūrą. Mūsų Tėvynėje – tai  tikras lobis, bet jų įgyvendinti neleido sovietinė ateistinė okupacija. Čia vokiečiai pavydėtų, nes neturi tokio mąstytojo kaip mūsų A. Maceina. Todėl pasisakau už edukologijos klasikus: A. J. Komenskį, S. Šalkauskį*, A. Maceiną, kitus mūsų piliečius edukologus, kurių gausiai turime. Visi vakariečiai - vokiečiai, anglai ir kitos tautos turi savo edukologų, kurie jų visada buvo vertinami, nes savo laiku davė gražių savo tautos ugdymo vaisių. Ugdydami savo piliečių dvasią, jie sukūrė Vakarų civilizaciją t.y., tai, ką šiandien Vakaruose dar turime likusio gražaus. Deja, ir čia diegiama individualizmo kultūra nusigręžia nuo šių edukologijos lobių, nors UK savivaldybės mokyklos dar išlieka pavyzdžiu, kaip yra išsaugoma edukologijos klasika Vakaruose. Turime Vakarų kultūrai grėsmę atnešantį taip vadinamą Vakarų Dekadansą. Tam blogiui pasitarnauja mums gerai žinomas marksizmas, šiuo atveju nauja jo politinė srovė – liberalmarksizmas, kaip „išlaisvinimo“ srovė, „išlaisvinusi“ minėtą individualizmą bei jo propaguojamą etinį reliatyvizmą [9]. Popiežius Jonas Paulius II [5] rašo, kad „...taip mėginama sukurti grynai žmogišką moralę, kurioje žmogus, remdamasis vien savo protu, pats sau autonomiškai susikuria moralinį įstatymą. Tokia subjektyvi, realistinė ir utilitaristinė moralė yra laikoma etinio reliatyvizmo siela“. Neikime neišbandytu eksperimentų keliu, kur slypi pavojai, pirmiausia mūsų jaunimui. Be A. Maceinos, prof. S. Šalkauskio, Komenskio, t.y. be Vakarų krikščioniškosios kultūros puoselėjimo mūsų edukologijoje, mes vis labiau panašėjame ir panašėsime į pagonis neigiama prasme - ateistus, negailestingą nedemokratišką kultūrą kuriančius žmones, kuriems vertės rodiklis tampa ir taps vien tik laikinos vertybė, kaip materialusis turtas, pinigai, kūno malonumai, neribotos asmeninės užgaidos ir valdžia. Anot mūsų karalienės Mortos, ne tarnavimo Tėvynei, o valdžios sau siekiančius tų laikų Lietuvos pagonis ji taikliai pavadino „beždžionėmis“. Šv. Raštas mums primena, kad:

     "Kūno darbai gerai žinomi – tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės. Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas..." (Gal 5, 19-23).

     Jei nesirūpinsime savo Tėvynės švietimu, turėsime tai, kas šiandien vyksta su mūsų pasaulio gamta. Ji labai geras lakmuso popierėlis, parodantis, kad ne tuo keliu einama. Ekologija turi prasidėti nuo žmogaus dvasinės ekologijos ir viskas žmonėse ir tautose atsistos į savo vietas, tame tarpe ir gamta, jei žmogus bus teisingas, gailestingas, nuosaikus, mylintis. Tokia šių dienų edukologijos misija ir vizija.

     * Stasys Šalkauskis „Rinktiniai raštai. Pedagoginės studijos“ I - II knyga, Leidybos centras, Vilnius 1992 m.