Lietuva - ES narė

Bendros istorijos išugdyta krikščioniška moralė saugo Europos Sąjungą. Koks pavojus tyko šiandien?

     1990 m. kovo 11 d. Lietuva kaip šalis atgavo savo Nepriklausomybę, išėjusi iš 1940 m. prievarta inkorporuotos respublikos į SSSR sudėtį ir vadintos LTSR respublika. 1991 m. sausio 13 d. pergalė ir 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimta Lietuvos Konstitucija faktiškai ir teisiškai įtvirtino mūsų tautos valstybingumą ir jos suverenitetą savo žemėse. 2004 metų gegužės 1 dieną, solidariai delegavusi dalį savo suvereniteto pagal Sutartį, Lietuvos Respublika tapo visateise Europos Sąjungos nare.

     Žmogaus orumas, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir pagarba žmogaus teisėms – tai pagrindinės Europos Sąjungos vertybės, padedančios pagrindą tvirtai, solidariai, nuo ilgos amžių istorijos krikščioniškomis vertybėmis grįstai valstybių bei visos Europos piliečių bendruomenei. Pagrindiniai tokios sąjungos principai – solidarumas ir subsidiarumas. Save esme, kuri deklaruota Sutartyje ir priimta Referendumu Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, apart solidarumo numatytas ir vienas bene esminių šios Sąjungos organizacinių principų – subsidiarumas. Jis reiškia, kad aukštesnio lygio organizacijos neturi kištis į žemesnio lygio organizacijos veiklą, bet turi joms padėti vykdyti savo veiklą. Dėl to šis principas draudžia priskirti aukštesnio lygio organizacijai funkcijas, kurias gali atlikti žemesnio lygio organizacija. Taigi, kiekviena šalis, būdama tokioje Sąjungoje, išsaugo savo Suverenitetą, o deleguota suvereniteto dalis pagal savo šalies poreikį gali būti ir dar daugiau apsaugota įvairiais saugikliais, pavyzdžiui, teisiniu privalomumu mokėti valstybinę kalbą, limitais parduodant nacionalinę žemę ir pan. Šis deklaruotas Sutartyje principas aiškiai apibrėžia kiekvienos valstybės suverenitetą ir nepriklausomybę savo Konstitucijos ribose, nes išsaugo esminį kiekvienos šalies Konstitucijos principą, kad šalies Suverenitetas priklauso tautai (LR Konstitucijos 2 straipsnis). ES sutartyje valstybių deleguotoji Suvereniteto dalis yra pagrįsta kitu - ES šalių solidarumo principu, reikalinga iš esmės daugiau bendrai ekonominei sąjungai ir erdvei užtikrinti. Stodama į Europos Sąjungą, paruoštą įstojimo Sutartį, pagrįstą subsidiarumo ir solidarumo principais, tauta priėmė, patvirtindama ją referendumu. Todėl bet koks suvereniteto perdavimo Sąjungai reikalavimas virš šios stojimo Sutarties normų, faktiškai, o ir teisiškai galėtų reikšti prievartą. Tokia prievarta pažeistų kiekvienos šalies pagrindinį įstatymą - Konstituciją ir ES stojimo Sutartį, nes prieštarautų pačios ES Sutarties solidarumo ir subsidiarumo principams, kuriais pagrįstas laisvas Europos šalių susivienijimas, siekiant visų narių bendrojo gėrio. Tai sukeltų grėsmę kiekvienos tautos tapatybei, kalbai ir kultūrai, o mano anksčiau išvardintos pagrindinės Europos Sąjungos vertybės dėl netinkamo ir nepagrįsto valdymo metodo taptų niekada nepasiekiamos ir neįgyvendinamos. Prievartos kelias pirmiausia prieštarautų krikščioniškoms vertybėms, iš kurių ir kilo solidarumu bei subsidiarumu pagrįsti ES sutarties principai. Centralizacijos atveju ES taptų valdoma ne suverenių tautų valstybių sutarties, bet centralizuotos vidaus valdžios - biurokratinio režimo, kuris galėtų savanaudiškai elgtis ir engti tautas, ir niekas nebegalėtų sugrąžinti tų tautų suvereniteto, kuris anksčiau konstituciškai gynė kiekvienos tų tautų valstybingumą ir jų piliečių teises. Tokiu būdu ES palaipsniui galėtų nusiristi iki sąjungos su imperijos ar reicho bruožais, labai panašią į tą, kuri pamina tautos suverenias galias turėti savo nepriklausomą valstybę ir iš kurios mes prieš 30 metų ištrūkome bei pasiryžome per referendumą ¾ tautos balsų daugumos niekada daugiau nebesugrįžti. Kokia išeitis?

     Asmens pažanga ir visos visuomenės augimas yra tarpusavyje priklausomi. Todėl norėdami sugrįžti prie Tiesos, kuri kuria šalių gerovę, reikalingas bendras visų solidarių sąjungos narių asmenų sąžinės ugdymas bendromis istorijos paveldėtomis Europos tradicinėmis krikščioniškomis vertybėmis. Čia per ilgus amžius ir istorijos patirtį buvo išugdyta Europos krikščioniška moralė, kuri sukūrė pasauliui atvirą ir šiandien jame išplitusią Vakarų civilizaciją. Ji tas tautas išugdė ir padarė laisvas bendrauti, o tų valstybių viduje sukūrė laisvas visuomenes. Tad pirm ekonomikos, politikos ar teisės, tebūna aukščiau krikščioniška moralė, kuri saugotų ES nuo įvairių grėsmių ir pasikėsinimų.